Žaslių pagrindinė mokykla

Ištrauka iš pasakos, kuri vadinasi KURŠIŲ NERIJA

Tikiuosi, daugeliui gyvenime yra buvę akimirkų, kai norėjosi garsiai ar tyliai pasakyti J.V.Gėtės Fausto žodžiais: „Sustok, akimirka žavinga“. Panašiai jautėmės ir mes, Žaslių pagrindinės mokyklos 5-7 klasių mokinių grupė su mokytojomis Birute Mučinskiene ir šio straipsnio autore Jūratė Lakštauskiene, šį saulėtą ir žydintį pavasarį pėstute keliaudami per Kuršių neriją. Kelionę pradėjome traukiniu iš Kaišiadorių iki Klaipėdos, persikėlę keltu įkvėpėme gaivaus pajūrio oro ir pirmyn per kopos ir kaimelius. Pradžioje mus pasitiko smėlio laukai Naglių gamtos rezervate. Rezervatas skirtas išsaugoti unikalų Naglių kraštovaizdžio apylinkės gamtinį kompleksą su išpustytų kopų didžiojo gūbrio, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių radavietėmis. 1675-1854 metais čia buvo užpustyti keturi Naglių kaimai, vienas iš jų Karvaičių kaimas. Jo vietoje yra paminklas Liudvikui Rėzai, gimusiam 1776 metais minėtame Karvaičių kaime. L.Rėza - tai lietuvių kultūros figūra, apibendrinanti svarbius lietuvių kultūros reiškinius Mažojoje Lietuvoje, o kartu simbolizuojanti patį šios kultūros likimą. Vakarop pasiekėme Pervalkos gyvenvietę. Spėjama, kad gyvenvietė taip pavadinta dėl to, kad naujiesiems gyventojams ją įkuriant reikėjo pervilkti iš Naglių kaimo. Kita kilmės versija - nuo žodžio „pervalkas“, reiškiančio sausumą tarp dviejų vandenų, per kurią velkami laivai. Būtent taip, keičiantis metų laikams, Kuršių nerijos žvejai vilkdavo savo laivus nuo jūros prie marių ir atvirkščiai. Pervalkos kaimelio pakraštyje galima matyti mariose stovintį žavingą Žirgo rago švyturį. Pervalkos švyturys (arba Arklių švyturys, Žirgų rago švyturys) - švyturys Kuršių mariose, įrengtas ant nedidelės dirbtinės salos, prie Pervalkos, ties Arklių ragu. Švyturio aukštis 14 m. Švyturys veikia automatiškai - siunčia matomus baltus signalus, kurie yra matomi už 13 km.

Pernakvoję svetinguose „Karksės“ svečių namuose patraukėme tolyn link Nidos, pakeliui grožėjomės Kuršių marių pelkėtomis pakrantėmis, klausėmės pavasario pabudintų paukščių balsų, stebėjome paukščius iš tam pritaikytų stebėjimo bokštelių. Pakrančių nendrėse dabar karaliauja gulbės - matėme keliolika lizdų, kuriuose gulbės peri savo jauniklius. Greit mus pasitiko antrasis žvejų kaimelis Preila. Preilos vardas kildinamas iš žmogaus pavardės Preilis, kuri kaimynų latvių kalba reiškia „neprašytas svečias“ arba „du sukryžiuoti virbai audeklui sutvirtinti“. Šiuos spėjimus sustiprina ir tai, jog iki 1960 m. Preila istoriniuose šaltiniuose vadinama Preiliais.

Preilos gyvenvietė įkurta 1843 m., kai čia gyventi persikėlė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. Jie čia perkėlė ir savo mokyklą. XX a. pr. Preiloje gyveno apie 250 žmonių, kurie pasistatė naują mokyklą, įkūrė viešbutį ir pavertė kaimelį vasarviete.

Pasigrožėję Preilos kaimeliu keliavome toliau. Kiek paėję, pastebėjome rodyklę „Vecekrugo kopa 67,2 m“. Tai dar vienas lankytinas mūsų kelionės objektas. Ilgai ir nelengvai kopėme žvyruotu keliu, atrodė, kad į dangų lipame. Ir štai atsivėrė grožis prieš mūsų akis - vienoje pusėje marios, kitoje - jūra, aplinkui kalninių pušelių paklotas, o mes tarsi ant debesies plaukiame. Pasidžiaugę neregėtu grožiu jau judame žemyn (jeigu lipi aukštyn, visad žinok, kad bus ir žemyn), judame žemyn, nes esame pasiilgę jūros. Smėlis jau šiltas, saulė miela, vėjas švelniai glosto, jūra beribė, žvilganti, ramiai banguojanti. Ramybė ir sustojęs laikas... ir taip iki Nidos Baltijos pakrante apie 5 km. Tuomet pereiname kopas ir mus pasitinka užrašas NIDA. Štai ji, pagaliau ranka pasiekiama, nes jau dvi dienas keliaujame link jos - mūsų galutinio tikslo, daugeliui ji paslaptis, nes lankysis čia dar tik pirmą kartą. Tas pirmas kartas dažniausiai išlieka atminty kaip stebuklas, kaip svajonė. Nidos vardas minimas nuo XIV a. pabaigos, pirmiausia Kryžiuočių karo kelių aprašymuose (Noyken) kaip netoli Rasytės esantis kaimas. Kalbininkas Kazimieras Būga gyvenvietės vardą siejo su prūsų žemės upėvardžiu, kuris XV a. minimas kaip Nyda (Neyde). Jis spėjo, kad Nidos vardas galįs būti sanskritiškos kilmės, kur nedati reiškia „teka, srūva“.

Nidoje aplankome Tomo Mano namelį. Būsimasis rašytojas gimė 1875 m. Vokietijos mieste Liubeke. Dar 1930 m. liepą su šeima atvyko į savo naująjį vasarnamį Nidoje. Čia praleido tris vasaras (1930-1932 m.), rašė „Juozapą ir jo brolius“, eseistiką „Mano vasarnamis“, straipsnius.

Toliau lankėme senąsias nidiškių kapines su ypatingais mediniais paminklais - krikštais. Nuo kapinių kalnelio marių fone atsivėrė rudų plytų senovinis namas. Tai Skruzdynėje 1867 m. F. Blodės įkurto viešbučio likęs pastatas. Ši vieta XIX a pabaigoje tapo menininkų pasisėdėjimų ir rimtų pokalbių vieta. Vis daugiau menininkų atrado Kuršių nerijos ir Nidos grožį, taip susikūrė Nidos menininkų kolonija, subūrusi daugiau nei 200 šimtus rašytojų, kompozitorių, muzikantų, aktorių. Keliaudami toliau pamariu ir dabartinėje Nidoje matėme daug meno apraiškų. Tai gintaro galerija, vėtrungės, ypatingos drožybos pavyzdžiai nidiškių medinių namų puošyboje, paminklas dainuojamosios poezijos pradininkui maestro Vytautui Kernagiui.

Trečioji diena buvo skirta artimesnei pažinčiai su Nida. Ryte mus pasitiko iš marių pakilusi saulė, Urbo kalnas su švyturiu, saulėta ir šilta Parnidžio kopa su saulės laikrodžiu. Džiaugėmės kiekviena akimirka, praleista šiame nuostabiame gamtos kampelyje, ir sau pažadėjome vėl čia sugrįžti su šeima ar draugais, pėstute ar ant dviračio. Tik taip artimai prisilietus prie Lietuvos grožio galima jį pažinti širdimi.

Mokytoja Jūratė Lakštauskienė

Žaslių pagrindinė mokykla