Žaslių pagrindinė mokykla

Apsilankymas Rumunijoje

Ankstyvą pirmadienio rytą pradėjome kelionę į Rumunijos miestą Gherlą. Iš Vilniaus oro uosto skridome į Lenkijos sostinę Varšuvą. Ten buvome apie keturias valandas. Toliau laukė skrydis į Vengrijos sostinę Budapeštą. Iš Budapešto oro uosto metro važiavome į viešbutį, kuriame gyvenome. Įsikūrę viešbutyje, ėjome pasivaikščioti po Vengrijos sostinę Budapeštą. Ryte autobusu pradėjome kelionę į Rumunijos miestą Gherlą. Į šį miestą atvykome apie ketvirtą valandą po pietų. Ten mus pasitiko merginos, pas kurias gyvenome visą savaitę.

Mergina, pas kurią gyvenau, gyveno name. Miegojau jos kambaryje. Ji gyveno kartu su tėčiu, mama ir močiute, kurie mane priėmė svetingai. Ji augina du baltus, pūkuotus šuniukus Tedy ir Tese.

Per keturias dienas lankėmės: mokykloje, miestelyje su senais namais ir bažnyčia, medicinos muziejuje, meno muziejuje, apsipirkinėjome parduotuvėje, lipome į pilies kalną. Vieną vakarą vyko nacionalinis, vakarėlis kuriame mes šokome, dainavome, bendravome ir valgėme nacionalinius rumuniškus patiekalus.

Man labiausiai įsiminė įvairiaspalviai kilimai ir lėkštės, aukšti ir žemesni kalnai. Dideli įspūdį paliko kalnų klonyje įsikūrusi rumuniška gyvenvietė. Senesnių namų pastoges puošė džiovintos kukurūzų burbuolės.

Labai patiko apsilankymas druskų kasykloje. Čia viskas iš druskos: visos sienos iš druskos, laiptai taip pat aplašėję, apaugę druska. Kasykla yra įrengta dviejų tūkstančių metrų gylyje. Jos apačioje yra tvenkinys su labai sūriu vandeniu. Tvenkinyje galima paplaukioti su valtelėmis, o kai pažiūri į viršų, matai varveklius iš druskos.

Jei būtų galimybė dar kartą važiuoti, tikrai važiuočiau.

Informaciją pateikė 6 klasės mokinė Simona Jurevičiūtė

2014-10-10

Linksma savaitėlė

Pasakojimą pavadinau „savaitėlė“, nes labai greitai baigėsi, galėjo tęstis ilgiau...

Kelionė prasidėjo gerai, bet mane oro uoste labai nustebino, kai likvidavo mūsų gėrimus. Lėktuvu skridau pirmą kartą. Pakilom Vilniaus oro uoste, nusileidome Lenkijoje, Varšuvos oro uoste. Iš Varšuvos tą pačią dieną skridom į Vengriją, Budapešto oro uostą. Skristi man labai patiko, bet Simonai kilti nebuvo malonu. Mokytojas Nerijus Plančiūnas bandė vaizduoti, kad nebijo skristi, o man atrodė kitaip, nes labai įtartinai gėrė vandenį, o tuo metu mokytoja Odilija laikėsi puikiai - skaitė knygą ramiai.

Į Budapeštą atvykome apie pietus, todėl turėjom laisvo laiko apžiūrėti miestą. Miestas senoviškas, seni architektūriniai pastatai. Kitą rytą kėlėmės anksti ir išvykome autobusu į Rumuniją.

Rumunijoje mūsų lauke šeimos, pas kurias turėjom gyventi. Aš gyvenau pas Magdaleną. Jai 17m. Jos šeima mane priėmė labai šiltai. Magdalena buvo mano bendrakeleivė pažintinėje kelionėje po Rumuniją.

Pirmą dieną aplankėme jų mokyklą. Mokykla buvo labai graži ir erdvi. Mokiniai ten jautėsi saugiai, nes visur buvo stebėjimo kamerų. Truputį nervinausi, nes kiekvienas klausė ar aš natūrali blondinė, čiupinėjo mano plaukus.

Kelionės metu aplankėme daug muziejų - etnografijos, farmacijos. Lipom į kalną, ant kurio buvo pilies griuvėsiai. Buvom druskos kasyklose 2 km gylyje po žeme. Rumunijoje pirkom visiems lauktuvių - namiškiams, draugams, klasiokams, mokytojams.

Rumunijos klimatas labai panašus kaip Lietuvoje. Šią šalį labai puošia aukšti kalnai. Slėniuose vyksta senoviškas gyvulių ganymas. Miestai taip pat labai puošnūs. Ypač senamiestis - išpuoselėtas, senovinis... Žmonės šioje šalyje labai draugiški, jautėmės tikrai laukiami. Kelionės pabaigoje mums visiems buvo sunku išsiskirti. Spėjom pabendrauti su visais ten atvykusiais kitų šalių mokiniais. Man labai patiko, kad su mokytojais galėjau bendrauti kaip su draugais. Kelionė buvo linksma. Tikiuosi, nepaskutinė.

Informaciją pateikė 7 klasės mokinė Gražina Žilinskaitė

2014-10-17